Vienas iš trūkumų, kai turi gerą atmintį, yra tai, kad labai daug prisimeni visko įvairaus, ką kalbėjo žmonės prieš dešimtmečius. Tada suvoki, kad labai daug kas iš to, kas buvo kalbėta ir kuo mes buvome bauginti, neišsipildė.
O dar kiti dalykai turi savo galiojimą: jei pažiūrėsime, kuo gąsdino nusidėjėlius viduramžių paveiksluose, kaip piešė pragarą paprastiems žmonėms, kad turėtų ką bažnyčioje pasižiūrėti, nes neturėjo juk nei kino, nei televizijos, nei interneto, tai supranti, kad dalykai pasikeitė – šiandien mūsų nepagąsdinsi nei raguotais velniais, nei smalos katilais. Bet tai nereiškia, kad gąsdinimai sustojo.
Bauginimus apie maistą prisimenu dar iš vaikystės. Buvo tais laikais tokia laida „Šeimininkės rytmetis“, tai ten buvo ir receptų, ir patarimų, kaip slovikus vekuoti, ir ateidavo kokia ano meto žurnalistė ar ne visai gydytoja, gal greičiau biologė, pabaugint dėl sveikatos, tai vienas toks dalykas buvo, kuris įkrito tarp mano jaunų ausų į kaukolę, kad vaikui prie maisto negalima duoti gerti, nes taip jam geriau seilės išsiskirs. Tai man mama pradėjo nebeduot nei vandens, nei sulčių, nei nieko, net kefyro neduodavo (nors anksčiau kefyras jai atrodė labai sveika), o paskui apsisukusi pamiršo ir kažkokio naujo siaubo griebėsi.
Beje, dėl sulčių. Sovietiniais laikais buvo plakatai (tik ten buvo rusiškai, todėl rimavosi): „Sultys – tai tie patys vaisiai, gerkite sultis ištisus metus.“ Praėjo dešimtmečiai, ir pradėjo mums sakyti, kad jokiu būdu negalima sulčių gerti, nes sultyse yra daug cukraus, o cukrus, kaip jūs žinote, yra baltoji mirtis.
Druska irgi buvo baltoji mirtis, o paskui prie baltosios mirties prisijungė skonio stipriklis, natrio monoglutamatas, E-621, kuris gal net buvo baisesnis už mirtį, nes turi raidę E (paskui žmonės pradėjo kratytis visko, kas pažymėta raide E, nors net vitaminai C ir E turi savo E numerį klasifikacijoje, kaip ir maistinis vaškas). Tik nė vienos mokslinės studijos, patvirtinančios E-621 kenksmingumą, vartojant normaliais kiekiais, taip ir nebuvo, ir tiek Europoje, tiek JAV, tiek Azijoje šis Japonijoje sugalvotas maisto stipriklis tebėra saugus naudoti: viskas, ką galima susirasti internete, yra greta mokslo ir aplink jį vaikštantys gandai ir savamokslių baugintojų studijos.
Kažkada, jei prisimenate, buvo labai negalima valgyti kiaušinių, nuo jų užkyla kraujyje cholesterolis, ir kiaušiniai yra mirtis. Čia jau seniai buvo, irgi, kai buvau jaunas: dabar jau mažai kas tai prisimena.
O dar, jeigu prisimenate, prieš porą dešimtmečių negalima buvo rūkytos mėsos nė gabaliuko, nes ji „skrandyje pūna kelias paras“. Atsimenu, mama man taip sakė – paklausiau, kur sužinojo, taigi aišku, kažkoks iliustruotas žurnaliukas apie sveikatą, kur savarankiškus mokslus iš tokios pačios literatūros išėję sveikatintojai (prisimenate, būdavo rašoma: „Parengta pagal užsienio spaudą“, tai galite būti ramūs, kad iš tokių pačių rusiškų žurnalų buvo ištraukta, o tas rusiškas žurnalas irgi iš kažkur išsitraukė, gal iš Vokietijos ar, ko gero, pirma iš Vengrijos, kuri jau savo ruožtu perrašinėjo iš vokiškos spaudos, ir taip visa tai ėjo ratu, turbūt, į kokį dvidešimties metų gylį; vieno, ko ten niekad nebuvo, tai mokslo ir faktų tikrinimo).
Jau dabar, visuotinio „YouTube“ laikais, yra filmukų apie tai, kokia baisi yra kola: paimk žmogaus dantį, įmesk į stiklinę su kola, ir dantis ištirps po kurio laiko. „Įsivaizduokite, ką jūs pilate į save.“ Niekas nesakė, kad lygiai tas pats įvyktų (dėl tokios pačios stiprios rūgšties), jei įmestumėt tą dantį į stiklinę su apelsinų sultimis – nes, matote, tuo metu mirties ir siaubo propagandos taikinys sulčių neapėmė.
Kažkada dirbau Afrikoje, Ganoje, ir ten buvo taip, kad man reikėjo mano rengiamam biurui išlaisvinti senas patalpas, suteiktas tos šalies nacionalinio transliuotojo. Ten buvo tarp kitų šiukšlių spauda, kurią prenumeravo, bet niekada neskaitė: žurnalai „Time“ ir „Newsweek“, tokie populiarūs politikos, ekonomikos ir žmogiško gyvenimo atspindžiai iš tolimos praeities. Jų krūvos ten voliojosi nuo tų laikų, kai aš dar buvau vaikas. Parsinešęs į savo viešbučio apartamentus skaičiau kaip kvailybės enciklopediją, gilinausi, ir stebėjausi, kiek gi buvo netolimų laikų baubų, kuriuos jau visi užmiršo: ir „ozono skylė“ virš Arkties vandenyno, ir ateinantis pasaulinis atšalimas („jeigu prognozės pasitvirtins, artimiausios vasaros gali būti paskutinės, kurias mes leisime be sniego“), ir nesibaigiantis ginčas, kiek reikia vandens išgerti žmogui, ir ar galima gerti iš čiaupo, ar tai „nuodas“. Dar kažkoks indų jogos populiarintojas kalbėjo, kad jei tau rūpi sveikata, negalima užsiimti joga, nes tuojau turi palikti Londoną, Niujorką, Paryžių, nes tų miestų „oras yra grynas nuodas, kuriuo kas minutę pildote savo organizmą“, ir, palaukite: „ten ne deguonis, o nematoma mirtis“. Visur mirtis. Keista, bet tos pačios Indijos gyventojai kažkodėl nesirinko džiaugtis savo tyru oru ir labiausiai už viską norėjo kraustytis į prakeiktą civilizaciją.
Kai dabar kas nors (dažniausiai ne gydytojai, ir tuojau paaiškinsiu kodėl) taip pat kalba apie, sakykime, majonezą, kad tai mirtinas ingredientas jūsų virtuvėje, baisus nuodas, kuris amžiams deformuos jūsų gyvenimus, jie net neįtaria, kad kai kurios šalys jau ten pat buvo ir dabar tik juokiasi, atsisukusios atgal į savo buvusį siaubų malūną. Japoniją, pralaimėjusią Antrąjį pasaulinį karą, gana ilgam okupavo amerikiečiai, ir jie atnešė nugalėtajai šaliai daug naujovių: valgomuosius ledus ir spurgas, kurių ten anksčiau niekas nebuvo matęs, bet taip pat majonezą, kuris sparčiai pradėjo populiarėti (kai Lietuvoje sušius gardina majonezu, tai toli gražu nėra mūsų liaudies meistrų išradimas, tai Japonijos įprastinė praktika, kaip ir, beje, krabų lazdelės, kurios nėra Vakarų chaltūra, o pačių japonų išradimas). Prieš karą jo buvo suvalgoma visiškai nedaug (didžiausias japonų majonezo prekės ženklas „Kewpie“ pasirodė jau 1925-aisiais), o po karo tauta jį pamilo, ir jis, kartu su turistais ir amerikiečių kariais net grįžo į Ameriką – jau kaip egzotinis, japoniškas „dar labiau majoneziškas“ majonezas, kuris buvo labiau kiaušiniškas, geltonesnis, ir jame labiau buvo justi acto kandumas.
Tai štai, kur buvę kur nebuvę, atsirado sveikatintojai, kurie puolė japonams aiškinti, kad pasisukimas į šį nuodą sužalos tautos sveikatą, kad taip daug jo valgyti nevalia, nes bus kažkas baisaus. Ir ką gi? Nieko baisaus neatsitiko, neįvyko nei baisių susirgimų sprogimo, nei japonai nustojo savo ilgaamžiškumo – galbūt todėl, kad majonezas, kuris yra iš esmės aliejaus ir kiaušinių emulsija, yra tiek pat pavojingas, kiek aliejus, kiaušiniai, garstyčios ir actas, ir saikingai vartojant negali būti nei nuodas, nei mirtis labiau, negu bet kokie įprastiniai dalykai iš jūsų raciono.
Tai kodėl sveikatos grūmotojai ir baugintojai su savo skambiais pareiškimais taip garsiai girdėti, kodėl juos kviečia į TV laidas ir kodėl juos gausiai seka ir žiūri? Nes jie nėra gydytojai, ir jie gali skelbti tokius dalykus, kokių gydytojai niekada negalėtų skelbti. Nes gydytojai ilgai mokosi ir supranta, kad sveikata yra sudėtingas dalykas, mityba yra kompleksinis reikalas, ir kad nebūna taip, kad nuo visų ligų būtų vienas vaistas, arba kad vieną sudėtinę dalį išbraukus ateitų sveikata.
Tačiau rėksmingose TV laidose arba dar rėksmingesniuose straipsniuose būtent to ir reikia. Kad būtų reitingai, tai reikia to VIENOS SUDĖTINĖS DALIES NURODYMO, reikia garsių skelbimų apie nuodą, mirtį, paslaptį, lemtingą intrigą, nes jau nuo viduramžių (o ir dar anksčiau) žmonės ieškojo absoliučiojo laimės ir sveikatos eliksyro viename flakone, ir absoliučiojo nuodo priešams, kaip tos „absoliučiosios melodijos“, aprašytos Arthuro C. Clarke’o fantastikos apysakoje, kur ta melodija yra tokia nuostabi ir taip tobulai junginėja smegenų elektrinius impulsus, kad jos besiklausantis žmogus įpuola į transą ir galiausiai laimingas numiršta (pagal tą apysaką, melodiją saugiai galėjo klausytis tik tie žmonės, kurie visiškai neturėjo muzikinės klausos, ir jiems ji buvo tik nepavojinga garsų seka).
Savamoksliai mitybos konsultantai, specialistai, aferistai ir edukatoriai puikiai žino, kokios žinutės laukia auditorija: paprastos, rėksmingos ir sensacingos, kad jie pirštu bestų į kokį nors dalyką, „apie kurio pavojų jūs ligi šiol nepagalvodavote“. Ne, jie nedirba auditorijai (šiaip jau auditorijos sveikata jiems rūpi mažiausiai), jie dirba sau, žinodami pagrindinę populiarumo mechaniką: turi kalbėti paprastai, kaip teletabiai (prisimenate tokius keturis spalvotus žmogeliukus, apie kuriuos, beje, irgi kalbėjo, kad filmukai su jais sukels nepataisomą žalą vaikų smegenims, ta karta jau užaugo, ir jokios žalos nėra, o panikos skleidėjai jau ieško naujų taikinių, šiandien – majonezas, rytoj – kečupas, vėliau tai bus garstyčios, o gal krienai, o po trejų metų išgirsime, kad slaptas mirtinas nuodas yra lietuviškas šakotis, kurio atsisakę visi gyvensime iki 120 metų?). Reikia kalbėti lozungais ir kaltinimus mėtyti ne per skystus, nes kitaip nepataikysi į vis siaurėjantį dėmesio diapazoną.
Žinote, kodėl jūs nematote TV laidose gydytojų, kurie kalbėtų apie saikingą ir balansuotą mitybą, ir kad viską galima vartoti protingai? Nes tokia laida turėtų labai prastą žiūrimumą. TV yra pramogų verslas, o pramogoms mokslas visada buvo per sudėtingas, per tikslus ir pernelyg nuobodus – kur kas geriau parėkauti ir pabadyti pirštais į mirtino majonezo indelį, nuo kurio, žinoma, dar niekas nenumirė, bet tegu faktai, kaip sako anglai, negadina geros istorijos.
Teksto autorius Andrius Užkalnis
