„Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias“, – sako muzikantas, bardas Kazimieras Jakutis. Po pandemijos metų dainų autorius ir atlikėjas grįžta į Lietuvos koncertų sales bei kartu su grupe kviečia prisiliesti prie prarasto laiko, meilės tėviškei.
Šiemet susitikimuose su klausytojais K. Jakutį kaip niekada artimai lydės atmintis – koncertų turas pavadintas jo senelio Justino Jakučio maždaug prieš šimtą metų parašyto eilėraščio pavadinimu, o repertuare – pagal senelio eiles, taip pat tuo pačiu pavadinimu, sukurta daina. „Yra dalykų, kurie aktualūs ir svarbūs išlieka šimtmečiais“, – sako K. Jakutis.
– Koncertų turą organizuojate jau ne pirmą kartą, tačiau visi jie turi tam tikrų tradicijų. Pirmasis koncertas visada vyksta spalio 15-ąją Pagulbio kaime Molėtų rajone – jūsų sodyboje, o paskutinysis nuskamba antrą Kalėdų dieną Anykščiuose, kur šiuo metu gyvenate. Jums gyvenime svarbios tradicijos?
– Ko gero, kad labai. Nors tam tikru gyvenimo tarpsniu buvo ieškojimų, bandymų jas griauti laikas. Vienas iš tokių etapų – ankstyvoje jaunystėje, kai laukiau, kol man sukaks 18 metų ir tada, rodėsi, galėsiu bėgti iš tėvų namų, iš tėviškės. Augau Kalviškių kaime Ignalinos rajone ir labiau už viską norėjau kuo greičiau išvažiuoti miestan. Nežmoniškai laukiau tos dienos, norėjosi laužyti tėvų sukurtas taisykles.
Dabar viskas pasikeitė – traukia atgal. Žmogus toks yra – jam reikia ir visuomeniškumo, ir individualumo. Reikia ir rudens, ir pavasario. Daug ko žmogui reikia. Tačiau svarbiausia, kad ateina supratimas apie tradicijas. Man jos svarbios, visų pirma – šeima.
– Jūsų kūryboje yra religinių motyvų. Kuo jums svarbi religija, tikėjimas?
– Tai irgi tradicija, kuri perduota su krauju. Bažnyčia, poteriai, apskritai tikėjimas yra gauti kartu su motinos pienu. Mano tėvai buvo giliai tikintys, jų gyvenime buvo svarbūs poteriai, malda, ėjimas į bažnyčią. Visa tai manyje yra išlikę. Vienoje iš mano dainų – „Nei ten buvo“ – panaudojau „Visų šventųjų litanijos“ fragmentą. Ji giedama mirusįjį lydint į paskutinę kelionę. Ir aš turėjau galimybę tai matyti ir girdėti.
– Jūsų koncertų turas vadinasi „Veidrodin pažiūrėjus“. Kodėl?
– Tai – šiemet rudenį gimusios dainos pavadinimas. Jos teksto autorius yra mano senelis Justinas Jakutis, gimęs 1884 metais. Senelio nesu pažinęs, nes jis mirė 1949-aisiais. Senelis buvo bardas, kalbant šių dienų terminais. Žmonės pasakojo, kad jis, būdamas ūkininkas (turėjo 24 hektarus žemės), o vienu metu – dar ir valsčiaus viršaitis, rasdavo laiko kūrybai, lankydamasis kaime uždainuodavo ir savo dainas. Man jo eilėraštis „Veidrodin pažiūrėjus“ atrodo stipriausias, gal net turi pretenziją vadintis poezija.
Manyčiau, kad jis parašytas tada, kai seneliui buvo 40–45 metai ir kai jis tuokėsi. Šiuo eilėraščiu senelis išgyvena dėl veide atsirandančių raukšlių, dėl senėjimo. Savitai ir gražiai tai vadina, sakydamas, kad jį veidrodis bara.
O man atrodo, kad šio eilėraščio pavadinimas ir žmogų barančio veidrodžio motyvas yra šiek tiek daugiau, nei raukšlės veide. Veidrodis mus bara ir dėl to, kad peikiam kitą žmogų, kad apkalbame, kad paniekiname. Todėl, žiūrėdami į veidrodį, pirmiausia pamatykime save. Antra vertus, save nebūtinai galima pamatyti tikrame veidrodyje – kartais veidrodžiais mes galime būti vienas kitam.
– Kaip atradote senelio kūrybą?
– Tai graži istorija, ji taip apie tradicijas, apie atmintį. Kartą koncerte Raseiniuose užgrojau savo močiutės dainą „Papūtė vėjelis“. Ji man irgi brangi dėl to, kad išmokau tiesiogiai iš močiutės – girdėjau, kaip ji dainuoja ir taip pat dainuoti bandau ir aš. Man tai sąsaja su praeitimi, su žmonėmis.
Vieną dieną visiškai netikėtai atradau ir senelio kūrybą. Pamenu, tada vyko mūsų kaimo sueiga ir prie manęs pasikalbėti priėjo nepažįstama moteris. „Mane mama migdydavo tavo senelio dainomis“, – pasakė ji, ir ant lapelio užrašė kelias senelio dainos frazes.
Man šis faktas pasirodė labai įdomus, nes net nežinojau, kad mano senelis rašė poeziją, dainavo. Tada, sugrįžęs namo, ėmiau klausinėti tėvo. „Turiu“, – pasakė tėvas, ir iš spintos ištraukė sąsiuvinį su senelio kūryba! Ėmiau skaityti ją ir taip, man atrodė, vis labiau pažinau savo senelį Justiną. Jis priartėjo prie manęs.
Bandžiau įsivaizduoti tuos laikus, kai jis, būdamas 40 ar 45 metų, kūrė, bet kaimo žmonės to nevertino, nes svarbiau buvo žemė, o ne eilėraščiai. Bet kokie artimi man pasirodė senelio užrašyti žodžiai! Juk jiems – maždaug 100 metų, o tekstas yra aktualus iki šiol, man jis toks artimas ir suprantamas. Dar buvo labai stiprus jausmas – juk taip, per kūrybą, aš prisiliečiu prie senelio ir močiutės, iš kurių, panašu, paveldėjau muzikinę klausą, balsą.
– Kodėl senelio kūryba į jūsų repertuarą atėjo tik dabar?
– Nes viskam turi ateiti laikas. Reikia, kad subręstų. Tada, kai išlaukta, išmąstyta ir yra tikra. Būdavo, vis prisimenu, vis vartau jo kūrybos sąsiuvinį ir žingsnis po žingsnio ji priartėjo prie manęs. Viskas gyvenime taip ir vyksta – priartėja arba nutolsta. Atrodo, kaip kad važiuotų traukinys. Kartais jis pravažiuoja, ir ne visi išlipa savo stotelėje.
– Jūsų nuomone, kokie žmonės ateina į jūsų koncertus ir kokios emocijos juose ieško?
– Visų pirma tie, kuriems artima mano kūryba. Juos atveda noras prisiliesti prie prarasto laiko, tėviškės, atminties. Be to, mes visi vaikštome užsidėję vienokias ar kitokias, didesnes ar mažesnes kaukes. Jos būna įvairios. Tačiau kartais žmogui norisi pabūti be jų ir kur niekas jo nebars, nepaniekins.
Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavęs lengviau nusiimti savąsias. Manyčiau, kad į mano koncertus ir ateina tokie žmonės – norintys nusiimti kaukes. Žmonės iš koncerto išeina kaip po pamaldų – geresni, apsivalę.
– Išskirtinės yra ir jūsų koncertų dekoracijos – Žibinčiai, durys.
– Šį kartą bus ne tik jie, tačiau ant mano vaikystės gonkų durų ir didelis veidrodis-ekranas, kuriame – iškreiptas artisto veidas. Kaip ir vienoje mano dainoje: „Gal ir liks gal ir liks tam šaltinio dugne, purvina mano siela ir veidas“. Ir Žibinčiai, ir durys koncertuose man yra svarbūs. Būna, kad pirmą kartą mano koncerte apsilankę žmonės to nesupranta, nes scenoje esantys daiktai išties gali priminti spektaklio dekoracijas. Tačiau tai ne tuščios, bevertės dekoracijos – tai simboliai.
Durys yra iš mano vaikystės namų, o Žibinčiai — ne tik neatsiejami mano muzikinio kelio palydovai, bet ir paslapčių sergėtojai. Šie dirbiniai iš medžio nuolat keliauja su manimi į koncertų sales, apgaubdami klausytojus Aukštaitijos šiluma. Jie simbolizuoja kaimo žmonių rankų švelnumą, vasaros šilumą, žiemos žvarbumą ir mena istorijas.
– Ar galima sakyti, kad muzika, koncertai, kūryba jums pačiam yra veidrodis? Arba jūsų saviraiška, be kurios kasdienybėje nebūtų tiek pilnatvės?
– Taip. Šį rudenį kartu su grupe surengsime vienuolika koncertų. Be jau minėtų Pagulbyje ir Anykščiuose dar grosime Jonavoje, Marijampolėje, Kelmėje, Vilniuje, Šiauliuose, Dusetose, Alytuje, Panevėžyje ir Kaune. Visi koncertai, išskyrus Vilniuje, yra nemokami.
Man koncertai, kūryba nėra tik mano paties veidrodis. Labai svarbi ir tradicija, savotiškas ritualas – kai susiruošiu, apsivelku baltus marškinius ir į koncertus važiuoju kaip į atlaidus. O kaip žmogus be jų? Juk negalima be atlaidų gyventi.
Diana Darčianovaitė
Darbdavio įvaizdžio ir komunikacijos guru
UAB „LONAS”
